Jurbarko rajonas įsikūręs pietvakarinėje Lietuvos dalyje. Daugiau kaip 70 kilometrų atstumu driekiasi prigludęs prie Lietuvos upų tėvo Nemuno ir užima 1508 kv. km plotą.
Jurbarko kraštas garsėja renesansinio stiliaus pilimis, dvarų ansambliais ir jų parkais, išlikusiais XIII-XV a. Nemuno gynybinės linijos fragmentais, vertingu panemunių kraštovaizdžiu, kultūros vertybėmis: Garsiausi architektūros statiniai – viduramžiais statytos renesanso stiliaus Raudonės (XVI a. pab.) ir Panemunės (XVII a. pr.) pilys.
Į Jurbarką važiuokite senuoju pašto traktu iš Kauno, kuriuo panemune arkliais kinkytomis karietomis buvo gabenamas paštas į Klaipėdą (Memelį) ir Karaliaučių.
Jurbarkas
Jurbarkas įsikūręs dešiniajame Nemuno upės krante, trijų upių – Nemuno, Mituvos ir Imsrės santakoje. Pirmą kartą Jurbarkas paminėtas 1259 m. P. Duisburgo kronikoje, kryžiuočiams šioje vietoje pasistačius Georgenburgo (Jurgenburgo) pilį. Nuo XIV a. Jurbarkas tapo karališkuoju dvaru. XVI a. trečiajame dešimtmetyje Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido potvarkį Žemaičių žemei tvarkyti – visą gyvenamąją juostą pagal Prūsų sieną pavedė tvarkyti karalienėms. Pirmoji Jurbarką valdė Žygimanto II žmona karalienė Bona. 1611 m. Jurbarkui suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas – trys lelijos raudoname skyde.
Lankytini objektai
- V.Grybo memorialinis muziejus, Vydūno g. 31, Jurbarkas
- Jurbarko krašto muziejus, Vydūno g. 21, Jurbarkas
- Koncertų ir parodų salė, Vydūno g. 21, Jurbarkas
- Jurbarko piliakalnis, vadinamas Bišpiliu, Mokyklos g., Jurbarkas
- Vytauto Didžiojo paminklas (skulptorius V. Grybas), Vytauto Didžiojo g., Jurbarkas
- Švč. Trejybės bažnyčia (1907), M. Valančiaus g. 1, Jurbarkas
Skirsnemunė
Šioje vietovėje 1313 m. buvo pastatyta Kristmemelio (kryžiuočių) pilis, nuo kurios ir kilęs Skirsnemunės pavadinimas. 1792 metais Skirsnemunei suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas. Miestelį puošia 1903 m. statyta neogotikinė Šv. Jurgio bažnyčia ir XIX a. vid. veikianti Žvyrių evangelikų liuteronų bažnyčia. Į šiaurę nuo Skirsnemunės, Paantvardžio kaime, yra poeto, vertėjo, diplomato Jurgio Baltrušaičio gimtinės sodybvietė, paženklinta paminkliniu akmeniu ir kryžiumi. Dešiniajame Nemuno krante, prie Kauno – Jurbarko kelio, stovi Panemunės pilis, vardą gavusi nuo seniau čia buvusio Panemunės dvaro. 1604 – 1610 m. pilį pasistatė vengrų kilmės didikas Janušas Eperješas. Panemunės pilis nebuvo gynybai skirta tvirtovė, o tipiška XVII a. pr. feodalo pilis su gynybiniais įrengimais, gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais. Tai renesanso epochos pastatas. XVII a. pab. Kristupas Eperješas rekonstravo tėvo statytą pilies ansamblį baroko stiliumi. XVIII a. II pusėje pilį įsigijo baronas L. Igelštromas, vėliau Gelgaudai. Naujieji šeimininkai padarė klasicistinę rekonstrukciją. XIX a. pilis buvo apleista, išgabenta vertinga biblioteka ir paveiklsų galerija. Nepriklausomos Lietuvos intelegentija nutarė pilį tyrinėti ir konservuoti. Šiuo metu rekonstruojama Panemunės pilis parengta lankymui. Puikus pilies parkas su penkiais kaskadiniais tvenkiniais bei kalvotas reljefas paliks neišdildomą įspūdį kiekvienam keleiviui. Turistinio sezono metu Panemunės pilyje eksponuojami Vilniaus dailės akademijos studentų darbai, galima pavaikštinėti po pilies vidų, pasigėrėti nuostabiais, iš pilies bokšto atsiveriančiais panemunės vaizdais.
Pilies papėdėje įsikūręs Pilies I kaimas. Už keleto kilometrų į vakarus nuo pilies, kur kelias pasuka į Raseinius, stovi buvusi garsi Šilinės smuklė, pastatyta XVIII a. pab. Šiuo metu čia įsikūrusi Panemunių regioninio parko administracija ir gamtos mokykla. Atvykstantys turistai supažindinami su žvejybos Nemune ypatumais.
Lankytini objektai- Panemunės pilis (XVII a.pr.) ir parkas
- Pilies I k., Skirsnemunės sen.,
- Buvusi Šilinės smuklė (XVIII a. pab.) – Panemunių regioninio parko informacijos centras / Pilies I k., Skirsnemunės sen.,
- Skirsnemunės Šv. Jurgio bažnyčia (1903m.)
Raudonė
Krišpinas Kiršenšteinas XVI a. pab. pastatė įtvirtintus dvaro rūmus – pilį, kurioje anūkas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, tapęs LDK iždo valdytoju ir sekretoriumi, įsirengė pagrindinę rezidenciją. Tai buvo pilies klestėjimo metai. XVIII a. II pusėje Raudonė atiteko Olendskiams. Pakeistas pilies planas. Netrukus pilį apgadino gaisras. XIX a. pr. Raudonės dvarą įsigijo Platonas Zubovas, kuris ėmėsi pertvarkyti pilies rūmus. Dabartinę išvaizdą pilis įgavo po 1877 m. rekonstrukcijos. Į pilies kompleksą įeina ir XIX a. pastatytas neogotikinis malūnas. Norintys pasigrožėti nuostabiu Nemuno slėniu gali užlipti į 33,5 m aukščio pilies bokštą. Pilį supa senas parkas, kuriame auga retų medžių – sidabrinis kėnis, kedrinė pušis, pilkasis riešutmedis, Gedimino ąžuolas, po kuriuo, anot legendų, yra pietavęs LDK kunigaikštis Gediminas. Tai vienas seniausių ąžuolų Europoje.
Lankytini objektai
- Raudonės pilis (XVI a. pab.) ir malūnas (XIX a.)
- Parkas (Liepų alėja, Gedimino ąžuolas, liepa su 9 kamienais)
- Poilsiavietės (Bezdžionkalnis, Draugystės kalnas, Šaulių aikštė, Meilės kalnas)
Veliuona
Veliuona – viena seniausių, gražiausių ir įdomiausių Lietuvos gyvenviečių. 1291 m. pimą kartą paminėta čia stovėjusi Junigedos pilis. Nuo 1315 m. ji vadinama Veliuonos vardu. Manoma, kad čia kryžiuočiams pirmą kartą panaudojus šaunamąjį ginklą, žuvo ir buvo palaidotas LDK kunigaikštis Gediminas, jo atminimui supiltas piliakalnis. 1644 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos ėjimo į dangų bažnyčia, daugelį kartų rekonstruota, su iki šių dienų išlikusiais puošniais puošniais barokiniais altoriais, Petro Kalpoko, Mykolo Elvyro Andriolio darbais, Jono Kazimiero Bžostovskio epitafija (1650 – 1655). 1501– 1507 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Veliuona turi herbą – melsvame fone auksinį karpį su trimis dantimis. XIX a. Veliuonoje įkurtas puošnus, egzotinių medžių turtingas parkas. Didžiausia jo puošmena ir vertybė – du galingi gelsvažiedžiai tulpmedžiai (aukštis 25 m). Dvare įsikūręs krašto muziejus.
Lankytini objektai
- Veliuonos senamiesčio centras (Vytauto Didžiojo ir Veliuonos 700 metų jubiliejaus paminklai, akmuo su įspausta pėda, Nemuno slėnio apžvalgos aikštelė)
- Veliuonos Švč.Mergelės ėmimo į dangų bažnyčia (1644m.)
- Archeologinių piliakalnių kompleksas (Gedimino kapo, Ramybės kalno pilikalniai su LDK kunigaikščio Gedimino paminklu, aukuru deivei Velionei)/ Veliuonos dvaro sodyba (XIX a.) ir parkas
Seredžius
Miestelis prie Nemuno ir Dubysos santakos. Panoramoje didingai kyla piliakalnis, vadinamas Palemono kalnu (beveik 40 metrų aukščio). Jį mini Lietuvos metraštis legendiniame pasakojime apie lietuvių kilmę iš Romos kunigaikščio Palemono, kuris esą su visa savo gimine ir valdiniais dėl imperatoriaus Nerono persekiojimų pasitraukęs iš Romos ir įsikūręs šiame krašte. Istorikai romantikai Seredžiaus piliakalnį pavadino Palemono kalnu, nes jame esą palaidotas Palemonas...
Seredžiaus piliakalnis mena kovas su kryžiuočiais. Manoma, kad ant kalno stovėjusi Pieštvės pilis, kuri kryžiuočių buvo puldinėjama nuo 1293 m. ir atsilaikė iki 1363 m. XIV a. viduryje Nemuno slėnyje, ties Dubysos žiotimis, kryžiuočiai pastatė Marienburgo pilį. Dabar toje vietoje likusios dvi kalvelės, vadinamos Palocėliais. Seredžiaus vardą labiausiai išgarsino kompozitorius ir vargoninkas Stasys Šimkus. Už kilometro į vakarus nuo miestelio stovi klasicistinio stiliaus Belvederio dvaro rūmai, pastatyti XIX a. pr. Nuo šlaito papėdės į rūmus veda 365 pakopų laiptai.
Lankytini objektai
- Piliakalnis, vadinamas Palemono kalnu
- Palocėlių piliavietė
- Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1913)
- Belvederio dvaro sodyba (XIX a.)
Smalininkai
Smalininkai ilgus amžius buvo pasienio miestelis, priklausęs Klaipėdos kraštui. Netoliese teka Šventosios upelis, kuriuo Melno sutartimi (1422 m) buvo išvesta siena tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino valstybės. Smalininkai ilgą laiką buvo svarbus pasienio punktas. Sėkmingiausias miesteliui laikotarpis buvo XIX a. antroji pusė ir XX a. pradžia, kuomet Smalininkai labai išaugo ir suklestėjo. Nemunu vyko aktyvi laivyba, o Smalininkų uoste privalėjo sustoti visi praplaukiantys laivai, kad būtų atlikta muitinės kontrolė. Pro miestelį plaukdavo tūkstančiai sielių, todėl uostas tapo svarbiu krovinių perkrovimo punktu. 1811 m. Smalininkuose įsteigta pirmoji prie Nemuno vandens matavimo sotis. Keliaudami Viešvilės link senuoju plentu, pravažiuosite gamtos paminklą – ąžuolų alėją, kuri tęsiasi 1,3 km. Abiejose kelio pusėse auga 186 beveik 4 m apimties ąžuolai, kurių amžius siekia per 300 metų.
Lankytini objektai
- Senasis Smalininkų uostas, Vandens matavimo stotis (1811)
- Buvęs Smalininkų geležinkelio stoties pastatas
- Senovinės technikos muziejus
- Tautodailininkės Lidos Meškaitytės gimtoji sodyba (XIX a.)
- Kazikėnų dvaras (XIX a.)
- Ąžuolų alėja
Viešvilė
Miestelis įsikūręs prie kryžiuočių laikus menančio Jurbarko – Šilutės kelio, abipus bendravardžio upelio. Iš vakarų, šiaurės ir rytų gyvenvietę supa Smalininkų – Viešvilės giria, iš pietų – Nemuno upė. Istoriniuose šaltiniuose miestelis paminėtas XVI a. pradžioje, o dvaras 1549 m. Viešvilė sparčiai augo: XVII a. vid., užtvenkus Viešvilės upę, prie jos pastatytas malūnas, vėliau įrengta aliejaus spaudykla ir lentpjūvė, odos dirbtuvė. Po pirmojo pasaulinio karo miestelis išgyveno pakilimo laikotarpį: čia buvo muitinė, pasienio policijos įstaiga, valsčiaus administracija, miškų urėdija, teismas, dvi mokyklos, vaistinė, kirpykla, nedidelė plytinė, daug dirbtuvių, šešios kavinės, baras, viešbutis.
Iki šiol miestelį puošia 1902 m. statyti teismo rūmai. Tai masyvus triaukštis mūras, primenantis viduramžių pilį. Vietovė, turtinga gamtinių išteklių, yra gausiai lankoma turistų.
Lankytini objektai
- Viešvilės senkapiai (X–XI a.)
- Buvę teismo rūmai (1902)
- Aukščiausia Kaskalnio kalvyno kalva
- Jūravos ąžuolynas, aukščiausias Lietuvos ąžuolas (37 m)
